Vienratis iš gamintojo atkeliauja pusiau surinktas dėžėje. Jį surinkti labai lengva turint įrankius, pvz., sulankstomą dviračio raktų rinkinį (verta turėti).

Vienračio komplektą dėžėje paprastai sudaro:

• sustipinuotas ratas su kamera, padanga ir prisuktais švaistikliais;
• balnas su prisuktu balnavamzdžiu;
• rėmas ar šakė (nesvarbu kaip pavadinsi);
• dėžutė su pedalais, balnavamdžio spaustuku ir varžtais.

Važiavimas vienračiu yra varymas ir stabdymas vienu metu kojomis sukant pedalus. Pedalų sriegis yra padarytas taip, kad sukant pedalus į priekį pedalas butų veržiamas prie švaistiklio. Tačiau važiuojant vienračiu tenka stabdyti ir keisti važiavimo greitį sukant pedalus atgal, ir tada pedalai yra linkę atsisukti.

Nusipirkus vienratį tenka pačiam priveržti ratą prie rėmo. Kadangi nepatyrusiai akiai abi rato pusės atrodo vienodos, dažnai ratas prisukamas prie rėmo atvirkščiai ir kairysis pedalas su švaistikliu atsiduria dešinėje pusėje, o dešinysis – kairėje. Taip atsitikus pedalai anksčiau ar vėliau tikrai atsisuks, o atsisukę gali sugadinti savo ir švaistiklių sriegį. Jeigu pedalas atsisuko, visu pirma reikia patikrinti, ar nepadarei šios klaidos. Patikrinti lengva, kairysis švaistiklis vidinėje pusėje dažniausiai yra pažymėtas raide L (left), o dešinysis R (right).

Jeigu ratas įveržtas teisingai ir pedalo bei švaistiklio sriegiai yra nepažeisti, tereikia gerai privežti pedalą prie švaistiklio, prieš tai sutepus sriegį tirštu tepalu, kad neužrūdytų ir, reikalui esant, galima būtų atsukti. Pedalas kaip ir švaistiklis yra arba kairysis (L), arba dešinysis (R), ir jų negalima sukeisti. Dešinysis pedalas prisukamas įprastai, laikrodžio rodyklės arba pedalų sukimo į priekį kryptimi, tačiau kairysis pedalas yra prisukamas į priešingą pusę! Jeigu sriegis nesugadintas, pedalą gali veržti ilgu raktu kiek turi jėgų – vargu ar prasuksi nepataisomai.

Daugeliui paauglių ir suaugusių išmokti važiuoti yra lengviausia 20" vienračiu. Tai yra pats populiariausias dydis. Mažą 20" ratą yra lengviau valdyti (daryti balansuojančius posukius); jis yra žemesnis, todėl ant jo yra lengviau užlipti be atramos ir švelniau nulipti; jis lėčiau juda, todėl reikia mažiau vietos ir nulipimas (rečiau – griuvimas) nėra toks staigus.

Tačiau daug žmonių taip pat lengvai išmoksta važiuoti 24" (senesnis populiarus standartas) ir didesnio rato vienračiais. Didesnis ratas taip pat turi ir privalumų. Jis greičiau juda, todėl yra stabilesnis, jeigu sugebi įveikti greičio baimę mokantis.

Pasirenkant vienračio rato dydį du svarbiausi veiksniai yra:

• ūgis arba kojų ilgis
• kaip bus važinėjama arba stilius

Mažiems vaikams yra gaminami vienračiais su mažais 12" ratais, o suaugę aukšti žmonės dažniausiai renkasi 24" ir didesnius ratus, nebent važiavimo stilius reikalauja 20" rato. Reikia turėti mintyje, kad mažesniu ratu yra lengviau išmokti važiuoti, todėl populiariausi mokomieji vienračiai turi 20" ratus. Kojų ilgis gali riboti vienračio pasirinkimą, nes kartais ir patrumpinus balnavamzdį vienratis gali būti per didelis, arba pakeitus komplektuojamą balnavamzdį į ilgesnį vienratis gali būti per mažas. Galima pasimatuoti kojų ilgį (nuo žemės iki kirkšnies stipriai į tarpukojį įremus, pvz., knygą) ir pasitikrinti kokio dydžio ratai tinka.

Greitis, kuriuo galima ilgai važiuoti vienračiu lyguma, priklauso daugiausia nuo rato dydžio ir švaistiklių ilgio. Vienračio be pavarų švaistikliai yra priveržti prie rato ašies, todėl vieną kartą apsukus švaistiklius ratas apsisuka lygiai vieną kartą. Vienračio švaistikliai paprastai būna trumpesni negu dviračio (160-175 mm), o tikriausiai populiariausias ilgis yra 114-127 mm (4,5-5"), todėl vienračiu pedalus galima sukti daug greičiau negu dviračiu. Jeigu dviračiu rekomenduojama sukti 90 aps./min., tai vienračiu tikrai be vargo galima sukti 100 aps./min., nes dėl mažos pavaros vienračio pedalams sukti reikia mažai jėgos.

Minant vienračio pedalus 100 aps./min. (normalu), važiavimo greitis būtų vidutiniškai 2-3 kartus didesnis už ėjimą pėščiomis arba panašus į bėgimą ristele:

Ne, važinėjant vienračiu kūno apsaugos nėra būtinos. Dauguma žmonių važinėdami nenaudoja jokių apsaugų. Vienračiu yra važiuojama palyginti negreitai, kūnas būna natūralioje stačioje padėtyje kaip vaikštant, todėl praradus pusiausvyrą tiesiog nulipi ir atsistoji ant žemės ar grindų.

Tačiau yra atvejų, kai apsaugos yra pageidautinos. Pvz., kalnų vienračiai (muni, trials) dažniausiai turi pedalus su dygliais, kurie gali nubrozdinti blauzdas. Taip pat kalnų vienračių sporte yra didesnė tikimybė staiga griūti susidūrus su netikėta kliūtimi ir susitrenkti blauzdas, alkūnes, riešus ar galvą, todėl ekstremaliam važiavimui yra rekomenduojamos blauzdų (kelių), alkūnių, riešų apsaugos ir šalmas, rečiau – dar pėdų ir kulkšnių apsaugos.

Pradedantiems vienratininkams ir besimokantiems naujų triukų rekomenduojama mūvėti pirštines su riešų apsaugomis arba tik riešų apsaugas, nes dažniausiai krentant ant žemės ir remiantis ranka sutrenkiamas palyginti silpnas riešo sanarys arba nubrozdinamas delnas. Taip pat reiktų apsaugoti blauzdas, jeigu pedalai yra dygliuoti.

Ne, važiavimas vienračiu tikrai jokiu būdu nežaloja kojų sanarių. Mokantis gali atrodyti, kad važiavimui vienračiu reikia daug kojų jėgos ir ištvermės. Iš tiesų pradžioje toks įspūdis yra dėl silpnų važiavimo įgūdžių ir baimės. Tęsiant treniruotes kojų raumenų įtampa sumažėja kai išmokstama nukrauti kūno svorį nuo pedalų ir perkelti ant balno. Tuomet sukti pedalus būna lengviau negu šiuolaikinio dviračio su įjungta lengviausia pavara.

Vienratininkai pastebi, kad važiavimas vienračiu kaip ir dviračiu yra daug gailestingesnis kojų sanariams, negu, pvz., bėgiojimas ristele ar vaikščiojimas, kur vienai ir kitai kojai pakaitomis tenka visas kūno svoris ir kojų judesiai nėra plastiški.

Kojų sanarius reikėtų pasaugoti praktikuojantiems trials ir downhill stilius, kur šokinėjimas ir nusileidimas nuo kalno apkrauna kojas daug stipriau, negu važiavimas vienračiu lygia ar kalvota vietove.